Ritualai

VARTAI

Vartai skiria profaninį  pasaulį nuo sakralinio, į kurį įeisime palikę už savęs kasdienybės rutiną, neišspręstas problemas ir sunkumus. Įėjimas pro vartus yra ypatingas: dainuodami sutartinę ar kokią kitą dainą ir sukdami ratus apie kiekvieną vartų stulpą juos savotiškai pašventiname. Tuomet jau galime mazgotis rankas simboliškai nuplaudami visus savo rūpesčius, kad į šventę įeitume švarūs, nusiteikę švęsti ir atsinaujinti.

 

KUPOLĖ

Žolynais papuošta šakota kartis (Kupolė) – gyvybės medžio, augalų suvešėjimo, jų  kupos – brandos simbolis. Neatsitiktinai ir pati Rasos šventė pasirinkta tokiu metu, kai saulė ir gamta yra pasiekusi aukščiausią savo galią. Tai virsmo šventimas, nes augalija šiuo metu pereina iš žydėjimo į grūdo, vaisiaus brandinimą duodama pradžią naujai gyvybei. Žmogaus gyvenime tai vestuvių laikotarpis, todėl merginos, norinčios ištekėti, žaidžia tokį žaidimą: atsistojusios nugara į Kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės.

 

KUPOLIAVIMAS

Vasaros saulėgrąžos tarpsniu žolynai turi ypač daug gyvybinės, vaistinės, todėl ir magiškos galios. Tos žolės ir vadintos kupolėmis, nes, kaip ir javai, šiuo metu jos kupa, tai yra gerai auga, keroja. Tačiau tokiu ypatingu veiksmingumu po Joninių nuskintos žolės jau nebepasižymi, todėl buvo stengiamasi visas vaistažoles surinkti iki Joninių arba per jas.

Per pačią Rasos šventę rinkdavo magiškąją kupolę: ateičiai spėti, nuo piktų jėgų apsisaugoti… Ateities spėjimui suskinama atskira puokštelė iš devynių žolynų, kurie renkami iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi. Renkama tyloje ir po vieną. Vėliau žolynų žiniuonės paaiškina surinktos kupolės reikšmę asmeniškai kiekvienam norinčiajam. Senovės lietuviai tikėjo, kad braidymas po jauną žolę ir vaistažolių rinkimas sutvirtina žmogų ir apsaugo nuo piktų dvasių.

 VAINIKAI

Vainikas be pradžios ir pabaigos – tai amžinumo, nuolatinio pasikartojimo simbolis.

Pindami vainiką, sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – save karūnuojame. Ratas yra pavidalas, reiškiantis pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą.  Taigi vainikas kaip žiedų ratas leidžia mums patirti pilnatvę iš gamtos dovanų – augalų, o per juos – ir pačios Visatos energiją. 

Vainikus dera pintis visiems – ir moterims, ir vyrams, ir vaikams, ir visi turi tai daryti patys.

 JAVŲ IR DUONOS PAGERBIMAS

Javai Rasos šventėje buvo labai svarbus elementas. Javų laukai būtinai turi būti apeiti merginų su vainikais ant galvų, ar vaikinų su Joninių laužo nuodėguliais, užtikrinant jų apsaugą nuo gamtos stichijų ir užtikrinant gerą derlių.  Pats ėjimas ratu aplink lauką yra magiškas, susijęs su vainike glūdinčia apskritimo rato idėja.

Rasos šventėje apie rugių žydėjimą sakoma, kad rugiai rasoja, plaukia… Manoma, jog iš to galėjęs kilti net šios šventės pavadinimas, kadangi  visada ji buvo švenčiama rugiams, kviečiams žydint. Javai – tai būsimoji duona. Duona – tai žmogaus gyvenimo, klestėjimo simbolis. Ji buvo ypatingai gerbiama ir tausojama.

Mes, dainomis ir sutartinėmis pagerbdami  rugius ir duoną,  dėkojame už visą savo gyvenimo gerovę. Vėliau laužiame duoną ir dalinamės ja, taip išreikšdami solidarumą ir pagalbą vieni kitiems.

 ĄŽUOLŲ PAGERBIMAS

Ąžuolas senovės lietuviui buvo šventas medis, tarpininkas tarp šiapus ir anapus, todėl ir aukurus dievams mūsų protėviai statė ąžuolų giraitėse.

Apdainuodami ąžuolus mes visų pirma galvojame apie savo Tėvynę linkėdami jai šio medžio tvirtumo ir ilgaamžiškumo istorijos vingiuose.

 AUKURAS

Uždegdami aukurą mes pagerbiame mūsų protėvių tikėjimą, kuris visais laikais jiems buvo svarbiausia gyvenimo atrama ir vertybė. Kiekvienas svarbesnis gyvenimo epizodas ir veiksmas buvo palydimas tikėjimo ritualais, kurie, kaip ir pats Dievo supratimas, laikui bėgant kito.

Žmogus yra dvasinė būtybė, todėl ir mes, kiekvienas pagal savo asmeninį tikėjimą,  galime kreiptis  į savąjį Dievą ar Aukštesniąją galią pasinaudodami  senoviniu tikėjimo išraiškos ženklu ir priemone –  aukuro ugnimi. 

Berdami į aukurą rugių grūdus, mes dėkojame ir pavedame savąją kasdienybę su visais jos rūpesčiais bei džiaugsmais. Aukodami gintaro dulkes – galvojame apie savo siekius ir svajones ir meldžiame jų išsipildymo.

 SAULĖS PALYDĖJIMAS

Saulė šioje šventėje – pagrindinis „personažas”, kadangi  jos kelionė pasiekė apogėjų. Tai laikas, kai saulės tekėjimo ir laidos kryptys horizonte tarsi sustingsta, ir tai atsitinka du kartus per metus: žiemą ir vasarą. Lotyniškas žodis „solstitium” reiškia Saulės stovėjimą. Kai saulė stovi danguje – žmogus turi nieko nedirbti, o švęsti. Seniau ir Rasos šventė buvo švenčiama ne vieną dieną, o mažiausiai savaitę. O birželio 29-ąją, per Petrines, sakoma, kad tie, kas nemiega, gali matyti šokančią saulę. Šį posakį galima paaiškinti tuo metu jau pastebimu saulės tekėjimo krypties pasikeitimu, kada saulė apsigręžia ir pradeda kasdien vis greičiau trumpinti savo dienos kelią virš mūsų galvų ir horizonto.

Dainuodami saulės laidos dainas, atsisveikiname su saule, nes nuo šiol  jos  šviesa ir šiluma mėgausimės vis mažiau ir trumpiau…

 

LAUŽO ĮKŪRIMAS

Nuo neatmenamų laikų Joninių laužai vasaros saulėgrįžos šventėmis kasmet uždegami pavaduojant saulę jos trumpos nebūties laikotarpiu ir taip bent kartą per metus užtikrinant visišką šviesos pergalę prieš tamsą.

Laužą įkuriame ugnimi atnešta nuo aukuro, todėl ji yra ypatinga, apvalanti, švarinanti… Šią naują ugnį nešdavosi namo, kad namai būtų apsaugoti ir palaiminti.

Šokinėjimas per laužą  Rasos naktį – priedermė kiekvieno, kuris nori ne tik pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems vasaros darbams, bet ir norintiems apdrausti savo namus nuo gaisro. O jeigu vaikinui ir merginai pavyksta peršokti laužą susikibus rankomis, tai ženklas, kad tais metais jie taps pora ar susituoksią.

 VAINIKŲ PLUKDYMAS

Tai keturių pasaulio  stichijų – žemės, oro,  ugnies ir vandens  sujungimo, sąlyčio pagerbimo apeiga. Augalų vainikas su viduje degančia trapia ugnimi –  tarsi atspindys paties žmogaus paleisto plaukti gyvenimo upe. Galime stebėti kaip tam vainikui seksis išsaugoti savo šviesą vandens stichijoje, ypač  jei oro sąlygos tais metais ne visai palankios… O vaikino ir merginos susitikę vainikėliai tradiciškai buvo suprantami kaip ženklas pranašaujantis tais metais jų vestuves…

STEBULIŲ UŽDEGIMAS

Baltiškos ornamentikos konstrukcijos ant ilgų karčių simbolizuoja aukščiausią grįžtančios saulės kelionės tašką. Anksčiau buvo tikima, kad Joninių ugnys ne tik laikinai pavaduoja dingusią saulę, bet  ir suteikia žmogui bei jo aplinkai apsaugą ir gerovę visiems metams…

Mums šie  baltiški ženklai  simbolizuoja  mūsų etninės tapatybės grožį ir išmintį, o stebulių liepsnojimas yra kaip mūsų siekis išsaugoti bei atskleisti baltišką kultūrą  visam pasauliui.

 PAPARČIO ŽIEDAS

Kaip žinome, šis augalas paprastai nežydi. Vienintelis paparčio žiedo apibūdinimas folkloro šaltiniuose –  tai, kad jis švyti. Legenda sako, kad atkakliems, drąsiems ir nesavanaudžiams žmonėms gali pasisekti rasti paparčio žiedą Joninių naktį.

Rasos šventės paparčio žiedas siejamas su žiniomis ir šviesa. Neveltui iki šiol apie išmintingą žmogų sakome – šviesus žmogus. Siekiant surasti paparčio žiedą, reikia prieš vidurnaktį išeiti giliau į mišką ir radus papartį laukti nepasiduodant siaubingiems dvasių pasaulio gąsdinimams. Jeigu žmogus sugeba atsilaikyti, vidurnaktį jam gali sušvisti paparčio žiedas atveriantis kelius į žinojimą. Tai dvasinių pastangų, o ne atsitiktinumo teikiamas žinojimas, todėl tą žiedą suradęs žmogus įgyja aiškiaregystę, suranda savo laimę, meilę ir draugystę. Tačiau, yra viena sąlyga: paparčio žiedą radus negalima jo galiomis naudotis savanaudiškiems tikslams, kitaip visos žiedo suteiktos galios išnyks.

Paparčio žiedo radėjas, kuris, pasak padavimų, supranta paukščių, žvėrių, medžių, t. y. gamtos kalbą, iš gamtos pavergėjo tampa jos globėju, darniai su gamta sugyvenančiu žmogumi.

SAULĖS PASITIKIMAS

Saulei tekant visi susirenka ant kalnelio saulės sutikti. Sutinkant saulę dainuojamos apeiginės dainos.Tą rytą sakydavo, kad „saulė rėdosi, keičia spalvas, šokinėja ar būna vainikais apratuota“. M. Glemžaitė rašė: „Joninių rytą saulė būna apsupta vainikais. Tie vainikai apie saulę sukasi, bėga… Vieni vainikai būna kaip ir rausvi, kiti spalvingi, panašiai kaip laumės juosta. Kaimo jaunimas laukia saulės patekėjimo, kad pamatytų saulės vainikus. Paskui giriasi, kad jau kelintą kartą juos mato“.  

Ritualų apibūdinimai parašyti remiantis J. Vaiškūno, L. Klimkos, A. Žarskaus ir kt. įžvalgomis

 

A. Žarskus: „Tokia yra mūsų Rasa. Mylėkime ją ir gaivinkime, kad sudrėktų mūsų širdys ir sielos tąja rasa, kad neužgestų mumyse lietuviškumo esmė, tie vasaros laužų atšvaitai, kad neužpūstų vėjai tos gležnos žvakės liepsnelės, vilties sakramento, supamo tamsių vandenų. Mūsų pareiga — sau ir kitiems ją išsaugoti, o gal ir prikelti naujam gyvenimui, naujai švariai liepsnai.

ryto rasa krito
rasa krito lylio
– – – – – – – – –
lioi rasa krito
lioi ant dobilio”